Amžina diskusija, kuris požiūris pranašesnis – optimistinis ar pesimintinis?

Dažna diskusija į kurią įsiveliu yra kalbos apie tai, kas geriau – būti optimistu ar pesimistu? Arba kas labiau laimi, tie, kurie koncentruojasi į pozityvią ar negatyvią gyvenimo pusę? Didesnė mano pažįstamų ir draugų dalis galėtų ranką nusikirsti už požiūrį, kad visur ir visada reikia ieškoti šviesiosios gyvenimo pusės, o jei iš karto nepavyksta, tai reikia treniruotis. Kadangi dalį mano klinikinio darbo sudaro darbas su priklausomais asmenimis (prisiminusi užkietėjusius lošėjus ar narkotikų vartotojus) šviesiosios pusės teigiamybėmis kartais suabejoju. Juk būtent optimistinis požiūris „man pasiseks laimėti“ arba „aš netapsiu narkomanu, kad ir ką vartočiau“ žmones verčia elgtis neapdairiai. O kur dar kelių ereliai „leistinu greičiu tegu važinėja pensininkai“, „man nieko niekada nenutiks“ didelės paskolos iš bankų, paimtos ekonominio pakilimo laikotarpiu („dabar uždirbu daug, ekonomika auga“). Argi nėra akivaizdu, kad pernelyg optimistiški lūkesčiai dėl ateities išties gali sugriauti gyvenimą. O štai šiek tiek pesimistiškesnės ateities prognozės verčia žmogų elgtis apdairiau. Pesimistas bus linkęs manyti „jei yra kokia tikimybė, kad nutiks kas nors blogo, tai tikrai nutiks man“, todėl pesimistas rečiau (o kraštutiniais atvejais niekada) viršys greitį keliuose („galiu nesuvaldyti mašinos“, „gali pagauti kelių policija“), dažniau apdraus savo sveikatą važiuodamas į užsienį („keliaudamas galiu susilaužyti koją“), kaups pinigus juodai dienai („galiu netekti darbo“), ir kitokiais būdais elgsis atsargiai. O atsarga gėdos nedaro, kol nėra perdėta…Tamsiąją pesimizmo pusę matome susidūrę su žmonėmis praradusiais viltį. Būtent susikoncentravimas į tai, kas gali blogo nutikti ar kas blogai yra dabar verčia žmogų išgyventi daug visokių sunkių emocijų (liūdesį, nerimą, pyktį, neviltį), o apimtam sunkių emocijų, ką nors naudingo nuveikti labai sudėtinga „juk vis tiek viskas bus tik blogai, niekas niekada nepasikeis, tai kam stengtis“.

Ir diskusijos, žinoma, kartais smagus dalykas, tačiau akivaizdu, jog žmonės (ne išimtis ir aš) pasaulį norėtų matyti šiek tiek paprastesnį, nei jis yra iš tiesų. Kognityvinės ir elgesio psichoterapijos atstovai sakytų, jog diskutuodami darome mąstymo klaidą vadinamą „juoda-balta“. Kitaip tariant, paprastiname, kad arba naudingas vienas požiūris arba kitas, kai tuo tarpu tiek visad žvelgiant į pozityvią, tiek žvelgiant į negatyvią pusę nematome viso paveikslo arba realybės, o tiek pozityvus tiek negatyvus požiūris turi privalumų ir trūkumų. Todėl aš kaip klinikinė psichologė visuomet atstovauju poziciją, kad ir kaip klostosi Jūsų gyvenimas šiandien, labai svarbu matyti jį realistiškai arba iš visų pusių. Ir kaip sakė vienas iš psichologijos mokslinikų R. Kelly „žmogus – tarsi mokslininkas, keliantis hipotezes ir ieškantis įrodymų“.Todėl einant į pokalbį dėl darbo naudinga kelti hipotezę „jei nueisiu į pokalbį, darbą arba gausiu arba ne“ o ateitį palikti ateičiai.